2016 m. gegužės 18 d., trečiadienis

Istorija kartojasi arba kaip papirkti lietuvį...

Greičiausiai daugumas yra girdėję apie liūdną Lietuvos istorijos laikotarpį valdant Jogailai, 1387 m., būtent apie Lietuvos krikštą.

Popiežiui žūt būt reikėjo Lietuvos Kunigaikštystę paversti katalikiška. Ir ne dėl to jog lietuviai buvo pagonys, o dėl pagrįsto susirūpinimo Lietuvos didikais kurie užuot priėmę katalikybę mieliau priimdavo stačiatikių tikėjimą.

Beveik visos Europos karalystės ir kunigaikštystės buvo pavaldžios popiežiui, bet tik ne Lietuvos Kunigaikštystė. Lietuva popiežiui nenumaldomai slydo iš rankų. Mindaugas dar 1251 metais, bandė tapti kataliku, bet vėliau katalikybės atsižadėjo ir vėl grįžo prie lietuvių religijos. Už tai popiežiaus buvo paskelbtas eretiku.

Turėjo praeiti dar 136 metai po Mindaugo krikšto iki oficialaus Lietuvos kunigaikštystės krikšto 1387 metais. Per tą laikotarpį nė vienas iš didikų netapo katalikais, tačiau nemaža dalis pasidarė stačiatikiais. Lietuviai aršiai priešinosi svetimai katalikų religijai. Atkakliai kovojo su taip vadinamais krikščionybės skleidėjais - Kryžiuočiu ordinu. Mirdavo už savo įsitikinimus, bet katalikybės nepriimdavo.

Tačiau kaip dabar taip ir anais laikais, atsirasdavo įvairaus plauko parsidavėlių. Vienas tokių buvo Algirdo sūnus, LDK valdovas Jogaila. 
Jogaila - karjeristas, Lietuvos išdavikas

Matyt neužteko jam kunigaikščio titulo, užsimanė tapti karaliumi. O tapti karaliumi tais laikais reikėjo būti kataliku ir visa karalystė turėjo būti katalikiška. Dėl šios priežasties Jogaila pasirašė Krėvos sutartį 1385m, kurioje be kitų įsipareigojimų jis turėjo pats pasikrikštyti bei pakrikštyti visus Lietuvos gyventojus; ir prijungti Lietuvą prie Lenkijos karūnos.

Nuo tada prasidėjo lietuvių lenkinimas. Lenkų kalba skaitėsi privilegijuota. Didikai pradėjo krikštytis vienas po kito. Bet valstiečiai savo lietuvių tikėjimo atsižadėti neskubėjo. Tada Jogaila, matyt žinodamas kaip nupirkti lietuvius, atsivežė daug marškinių iš Lenkijos ir visiems kas ėjo krikštytis duodavo juos nemokamai. Taip prasidėjo masinis lietuvių krikštas, istorijoj žinomas kaip krikštas už marškinius. Žmones suvarydavo į būrius ir kiekvieno būrio žmonėms parinkdavo po tokį patį krikšto vardą. Tik karius ir kilminguosius krikštijo atskirai.

Tuo pat metu Jogaila liepė užmušti žalčius, nukirsti šventąsias giraites, užgesinti šventą lietuvių ugnį ir nugriauti aukurą, o toje vietoje pastatė naują bažnyčią su 5 koplyčiomis, kuri vėliau sudegė, bet jos vietoje laikui bėgant buvo pastatyta Vilniaus katedra.

Žemaičiai katalikybei spyriojosi ilgiau. Dar turėjo praeiti 26 metai po lietuvių krikšto iki pradėti krikštyti žemaičiai. Ten irgi buvo griaunami aukurai ir šventieji miškai. Bet galų gale ir žemaičiai buvo papirkti. Kilmingesniems duodavo arklių, prasčiokams marškinių. Taip galų gale Žemaitijos Kunigaikštystė buvo pripažinta katalikiška.

Iš istorijos mes žinome, jog vėliau lietuviai asimiliavosi su lenkais. Lietuvių kalba skaitėsi prasčiokų, o lenkų privilegijuota. Be lenkų kalbos nieko nebuvo įmanoma pasiekti. Iš LDK beliko tik šnipštas. Tuometinės Lietuvos teritorija buvo Lenkijos jurisdikcijoj. Lietuvos kunigaikštystė nyko.

Tuo tarpu Jogaila savo tikslą pasiekė. Jis vedė vienuolikametę mirusio Lenkijos karaliaus Liudviko dukterį Jadvygą, kuri anksčiau buvo pažadėta Austrijos princui Vilhelmui, tik pastarasis laukė kada Jadvyga subręs kad galėtų paimtą ją į žmonas. Tačiau Jogailai brandos amžius buvo ne rodiklis. Jis sumokėjo princui Vilhelmui didžiulę kompensaciją ir vedė nepilnametę mergaitę, taip patapdamas Lenkijos Karaliumi.

O Lietuva nuo to laiko patapo katalikiška. Ir nors lietuviai vis dar puoselėjo savo pagoniškas vertybes, popiežius neapsikęsdamas savo valdose praktikuojamos pagonybės, kad įvesti tvarką siuntė Jėzuitus į Lietuvą ir Žemaitiją. Pastarieji galutinai išnaikino senojo tikėjimo liekanas, netgi papročius, tradicijas.

Kažkada aršiai besipriešinę katalikybei dabar lietuviai yra uolūs katalikai. O visų aršiausi šių dienų katalikai tai žemaičiai, tie kurių protėviai aršiai priešinosi svetimam tikėjimui. Tačiau tie nelemtieji marškiniai visgi savo darbą padarė.

Jei kryžiuočiai norėjo paversti Lietuvą katalikiška kunigaikštyste, jiems paprasčiausiai reikėjo atvežti daug marškinių ir viskas būtų atlikta. Nereikėtų nei kovoti, nei galvas guldyti. Už marškinius visi tuoj pat atsiverstų į katalikybę. Kai kam reiktų duoti arklį, bet tokių būtų nedaug. Dauguma parsiduotų už marškinius.

Jogaila būdamas lietuviu, žinojo kaip priversti lietuvius atsisakyti savo šaknų ir savo papročių. Juos paprasčiausiai galima nupirkti.

Tą pati lietuvių valios pirkimo technologija ir triukai buvo panaudoti prieš Lietuvai stojant į Europos Sąjungą 2003 metais. Kaip žinia Europos Sąjungos 'gerbūvio' propaganda sklido visais tuometiniais kanalais. Visi žinojo jog netrukus bus referendumas dėl narystės ES. 

Šių dienų Lietuvos 'didikai' ir 'kunigaikščiai' labai norėjo būti priimti į 'privilegijuotą' sąjungą. Kaip Tarybų Sąjungos laikais buvo pripratę nieko nedirbant trinti kabinetų kėdes ir gauti nemažas pajamas, taip tikėjosi ir Europos Sąjungoj nieko Lietuvos labui nedarant švaistyti Europos Sąjungos lėšas. Tokie 'didikai' savaime išgyvent negali, todėl jiems visuomet reikalingos sąjungos. Todėl agitacija dėl stojimo į Europos Sąjunga sklido daugiausia iš valdžios veltėdžių. Retas kuris iš jų norėjo nepriklausomos Lietuvos. Tam reikalui jie paskyrė dvi dienas referendumui. 

Pirmą dieną į balsavimą atėjo tik apie 30% rinkėjų. Elitas pabūgęs baisios lemties likti be ES lėšų, per televiziją bei radiją dar labiau pradėjo žmones agituoti eiti balsuoti. Nes norint jog referendumas būtų laikomas įvykusiu reikėjo kad balsuotų daugiau kaip pusė rinkimo teisę turinčių rinkėjų, tai yra 50%.

Nepaisant to jog visiems balsavusiems duodavo lipdukus su užrašu 'Aš Balsavau' (kai kurie sako gavę lipdukus 'Aš Europietis'), rinkėjai į rinkimus ėjo vangiai. Daugelis manė jog referendumas bus laikomas neįvykusiu. Ir tada 'didikai' prisiminė Jogailos triuką – papirkti liaudį.

Antrą referendumo dieną prekybos centras 'Maxima' paskelbė akciją pavadinimu 'balsuok už stojimą į Europos Sąjunga, gauk miltelių ir alaus' ir visiems balsavusiems nemokamai davė alaus (dviejų litrų bambalis pavadinimu Euro. Kai kur girdėjau dalino Studentišką alų) ir skalbimo miltelių (berods pavadinimu Boni). Kiek žinau kažkur duodavo cukraus, ar tai šokolado. Dar kitur girdėjau perki vieną prekę, sakykim cukrų už vieną centą, tai kitą pateikus lipduką gauni nemokamai. Bet man šita akcija įsiminė kaip alus ir skalbimo milteliai. Vienintelis dalykas kurį reikėjo pateikti norint gauti nemokamai 'marškinių', t. y. alaus ir miltelių, buvo lipdukai kuriuos duodavo rinkimų apygardose balsavusiems.

Sužinoję apie tai žmonės masiškai puolė bėgti į rinkimų apygardas kad gauti tą lipduką. Net benamiai prisiminė savo teises ir susiradę pasus pabalsavę kaulydavo lipdukus kad tik galėtų gauti nemokamai alaus. Buvo masinė isterija. Net tie kurie balsavo dieną prieš tai ir nepasiėmė lipduko, bėgo į 'Maximą' ar 'Saulutę' ir įrodinėjo jog jie jau balsavo. Daugumas bandė gauti keletą lipdukų. 'Maximos' prekybos centruose buvo chaosas. Vaizdas nykus. Daug kur pabirę milteliai tiesiog nuo palečių, išpilstytas alus. Žmonės vos nesimušė dėl viso šito šlamšto.

Visa šita akcija 'Maximai' kainavo apie pusantro milijono litų. Nežinia kam prekybos centrui to reikėjo, bet ko gero tokiu gestu vėliau ne vienas įstatymas buvo pakoreguotas Vilniaus Prekybos naudai.
Toks neteisėtas balsavimo referendume skatinimas davė savų rezultatų. Iš viso balsuoti atėjo 60% balsavimo teisę turinčių rinkėjų. Ir jau kitais metais Europa priėmė Lietuvą į savo Sąjungą ir padarė lietuvius vasalais atliekančiais įvairias prievoles.

Taip lietuviai už alų ir miltelius pardavė savo šalį, ko pasekmėje praranda Lietuvą išvažiuodami dirbti ir gyventi svetur. Jų vaikai užuot lietuviškai dažnai kalba 'prestižine' anglų kalba, net tarp savęs. Europietiškos iškrypusios vertybės patapo norma, o lietuviška buitis ir šeimos tradicijos atgyvena. Lietuvių populiacija mažėja. Lietuviškos dainos pakeistos angliškomis. Net lietuviški vardai tampa nebemadingi. Iškabos Lietuvos ištuštėjusiuose miestuose mirgėte mirga angliškais užrašais. Šiuolaikinė Lietuvos teritorija yra Briuselio jurisdikcijoj. Mūsų papročiai ir tradicijos galutinai naikinamos, ir primetamos tradicijos mums visiškai svetimos. Lietuva nyksta.

Istorija kartojasi....

Modestas Lukauskas